Parašysiu aš nuobodų rašinėlį, nuobodžiu stiliumi, kupiną pasipiktinimo.
Ir atsitik tu man taip- praėjusio penktadienio (2011-11-25) vakarą, nepaaiškinamai susiklosčiusios aplinkybės užnešė mane į tokią valgyklą, kuri lyg ir „Forto Dvaras“ vadinama, tą, kuri Kubiliaus gatvėje, buvusiame Šiaurės miestelyje, Vilniuje, greta Ogminos įsikūrusi. Šiaip tai nesilankau aš tokiose įstaigose, kaip visokie Čili, Mambo, Katpėdėlė, Fortas ir jų visokiose atmainose dar kaimais, dvarais ir pan. vadinamose. Nesilankau dėl daugybės priežasčių, tai ir blogas aptarnavimas, bloga maisto kokybė, alaus nebuvimas, pastovūs skandalai dėl darbuotojams mokamų atlyginimų vokeliuose, dėl slepiamų mokesčių ir kitokių pažeidimų... Na, bet, kaip jau minėjau, taip susiklostė ir aš ten užėjau, tiksliau užėjome keliese, pavalgyti ir atsigerti alaus, jei tokio ten bus. Neplanavau rašyti šio įrašo, tad ir išsamaus fotoreportažo nepateiksiu. Iš meniu, kadangi ypatingą vietą užima cepelinai, kurių ten neva daug rūšių, pastaruosius ir pasirinkome, nors paklausinėję apie tris rūšis, išsiaiškinome, kad jos tesiskiria padažu- tai tėra įvairios spirgučių ir grietinės kombinacijos..., na, bet tiek to, ne apie tai aš. Atsigėrimui pasirinkome "Butautų dvaro" alų, o kadangi visur valgiaraštyje siūloma rinktis alaus ąsočius po du litrus, o ir kaina dviejų litrų mažesnė, nei perkant juos bokalais po pusę litro, tai ilgai nedvejoję pasirinkomę tokį variantą. Atnešė cepelinus, atnešė alų... Cepelinai maži, patys savaime maži, bet lyg būtų to maža, tai dar ir nevienodo dydžio- vienas mažesnis už kitą... ir patižę... Alus, alus kaip alus- atnešė ąsotį, alus drumstokas, viskas lyg ir gerai, tačiau, kažkaip, nežinau net kodėl, pagalvojau, kad kažkaip per mažai tame ąsotyje alaus, bet kadangi глазомер'as mano metrologiškai niekad netikrintas, tai nieko nesakiau. Atnešė ir du bokalus, gražius tokius, ant kojelės, po 0,5 l. Kadangi ąsočio turinio tūris kėlė abejonių, įsipylėme du pilnus bokalus, apžiūrėjus likusi ąsotyje alų, abejonės, kad ten buvo du litrai, stiprėjo, įsipylėme trečią... ir tai kas liko supylėme į ketvirtą:
Kaip ir įtariau- du litrus ąsotyje, kažkaip tesudarė 3,5 bokalo alaus po 0,5 litro.
Ar nustebau? Nė kiek, nė trupučio. Ar pasipiktinau? O taip, net labai. Pasijutau ne tik, kad apgautas, apkvailintas, bet ir pažemintas, palaikytas visišku kvailiu, idiotu. Kodėl? Ogi labai parasta- darbuotojai pilantys alų į ąsočius negali nežinoti kiek tą ąsotį reikia pripilti, ne tik dėl to, kad ne pirmą kartą pilą, bet ir dėl to, kad paprasčiausiai privalo įpilti tiek, kiek reikia, pasiteisinimų jokių negali būti- jei jau nesugeba pamatuoti vizualiai ar pagal kokias žymas, lai pila matuodami bokalais ar kokiomis nors kitomis priemonėmis. Darbuotojai, kurie neša alų klientams, taip pat puikiai žino, kiek tas ąsotis turi būti pripiltas (jei jau net aš supratau, kad per mažai pripiltas, matytadamas konkretų ąsotį pirmą kartą), taigi nešantieji darbuotojai turėtų ginti klientą, o ne pilantį darbuotoją. Jei ir pila, ir neša akiplėšiškai apgaudinėdami, galima įtarti esant tokią sistemą, gal konkrečios valgyklos masto, o gal ir net visos Dvarų ar net Forto sistemos dydžio, kas irgi nė kiek nestebintu, turint galvoje įvairias patirtis su Čili ir Mambo "kontoromis". Galiausiai tai, kad atneša vieną, neva dviejų litrų ąsotį alaus, atneša du bokalus po 0,5 litro, dviem žmonėm, kur turi gautis paprasčiausiai po du pilnus, 0,5 litro bokalus kiekvienam ir tikisi, kad tie du žmonės nesugebės suskaičiuoti tų dviejų bokalų... tai jau ne tik, kad nepagarba, tai pasityčiojimas...
Nufotografavęs, pasikviečiu aptarnaujančią merginą, rodau nufotografuotąjį bokalą ir aiškinu, kad tai ketvirtasis bokalas iš ąsočio, to nepakakanka, tenka paaiškinti, kad dviejų litrų ąsotyje turi tilpti keturi pilni bokalai po pusę litro... Merginai karštligiškai galvoja ir nežinau ar apsimesdama ar nuoširdžiai lepteli:
- Tai jums pasisekė!!!
Na taip, kur gi ne- pasisekė, kad pusę bokalo neįpylė?
- Ne,- sakau- nepasisekė, deja...
Matyt supranta, kažkodėl paklausia kur yra trečiasis bokalas, supranta, kad ir tai kažkaip ne tai, ką derėtų sakyti... Pasiūlau išeitį- pripilti tą, ketvirtą bokalą iki žymos ir taip atitaisyti, bent alaus tūrio neteisybę. Pripila, atneša...
