Ech, jau ruošiausi rašyti, tačiau kolega Ramūnas aplenkė. Viskas apie (šiek tiek apie) straipsnelį alfoje, o labiau apie feisbūkinius komentarus po juo.
Straipsnelis apie mokinukų ir jų tėvų pasipiktinimą, kad dėl gedulo, kai kuriose mokymo įstaigose atidedamas šimtadienio šventimas. Darosi liūdna beskaitant straipsnelį, bet tikrai didelis liūdesys apima paskaičius komentarus, kurių dauguma apie vienintelę ir unikalią dieną gyvenimę - šimtadienį, apie kažkokį poetą, kurio gal nelabai kas žino, o gal tas apskritai pusiau lenkas ir panašiai...
Liūdna ir baisu, norėjau net rašyti, kad nejau tokia mūsų ateitis, štai tie mokinukai? Bet, nors tai ir tiesa, tačiau juk tie mokinukai tėra paprasti mokinukai, jauni, tušti, paiki... tokius juos užaugino, tokias vertybes įskiepijo... Ir jei jau buvau besakąs, kad "kaip reikės eiti pas gydytoją po 10 metų?" tai pagalvojus, pas gydytojus nejauku eiti darosi jau dabar...
Man, kaip ir vienam iš minėtų komentatorių, yra liūdna, kad netekome Žmogaus, bet dar labiau liūdna paskaičius anuos komentarus. Tiesa, nežinau ar tam komentatoriui tikrai liūdna dėl to paties, dėl ko ir man.
Kažin kiek tikimybės, kad tie jauni, paiki ir tušti jaunuoliai per artimuosius metus papilnės? Papilnės ne supiltu vidun alkoholiu, o žiniomis, protu, mąstymu. Tikiuosi, kad tikrai papilnės
AtsakytiPanaikintiTikrai papilnės, neabejoju tuo, ir tikiu, kad jam po kokių 10 metų bus gėda prisiminus. Tikrai gal koks vienas toks atsiras... Nors...
AtsakytiPanaikinti